BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: ‘Kita’ kategorija

2018-08-22

Sukamės sukamės aplink didelę degančią saulę..

Atsisukam veidu - plieskia šviesa ir šiluma, nusisukam nugara - atrodo, kad tupim nesibaigiančioj juodoj tamsoj.. sukamės sukamės..

Mokomės, pamirštam, atrandam, pametam.. Kaunamės internetiniuose laukuose, juokiamės iš tų kovų su vėjo malūnais..Kovojam su savim..

Girdžiu kaip gimsta tortas. Su šaukštelių barškėjimu ir meile, daug meilės..

Sukamės sukamės..išauš diena, mielieji ir mielosios, kai iš kapo duobės dėkosiu, kad buvot, kad esat.

Bet tai ne šiandien..ne šiandien…

Šiandien geriu gyvenimą kaip taurę šampano, burbuliukai spragsi ir kaip sekundės dingsta..

It’s always darkest before the dawn..

Rodyk draugams

Antuanas ryžtasi mirti

2018-03-25
***
Prieš daugiau nei 12 valandų dieną pakeitė naktis, o dabar vyksta dar nuostabesnis procesas: iš už plokščio horizonto saulės spinduliai siaurais, mažyčiais srautais skverbiasi per jūras, miškus, pievas, kad sušildytų Antuano širdį. Bet ir saulė nėra tokia karšta, kad atšildytų suledėjusią jo širdį. Kad ji pradėtų plakti jam reikia jos. Tačiau aplinkui nieko nėra. Stingdantis šaltis apglėbia ne tik vyro širdį, bet ir jį patį. Antuanas brėkštančio ryto fone atrodė kaip vaiduoklis. Apšarmojęs, baltas paltas bylojo, kad jis čia sėdėjo visą naktį.
Vaiduoklis pakelia beveik baltą kuprinę ir net neužsidėjęs jos laipteliais leidžiasi žemyn nuo kalno. Ir neparėjo vakar jis namo. Norėjo, bet negalėjo. Tarytum kas sukaustė Antuaną ir pririšo prie suolo. Naktis vis tamsėjo, o jis nesitraukė nuo šąlančio metalo ir medžio mišinio, o metalas neistraukė nuo žmogaus ir šešėlio mišinio.
Bet kam kalbėti apie naktį, Jei Antuanas kvepia troškų bundančio miesto kvapą.
***
Kodėl aš vis pasirenku kažkokius literatus? O gal klausimas turėtų būti - kodėl kažkokie literatai vis pasirenka mane? Tiesa, vieni iš jų rašyti tikrai mokėjo, kiti taip tik manė, bet vis tiek. Kažkokį keistą sąryšį turim. Gal mano amžinas eilėraščių murmėimas panosėj davė tokį keistą rezultatą. O gal kaip tik, ieškau juodose raidėse to, ko kiti ieško klube ar pažinčių svetainėse. Nuvyti vienišumą..nuvysiu ir tu nuvysi, kaip gėlė, kaip ruduo..
Tai taip gi vat.

Rodyk draugams

2018-01-17

Dažnai bandai pabėgti nuo manęs, o gal tu taip slepiesi nuo savęs..

Rodyk draugams

maža pabaiga*

2017-12-29

Taigi, dabar jau drąsiai galiu ženytis ir daryti kitus privalomus dalykus. oj, pasakiau privalomus? Toks tas pelėm apėjęs visuomeninės sąmonės mąstymas.

Iš tikro, tai žinia mane gana pribloškė. Jaučiausi neapsakomai keistai, nes šitiek laiko valiau tą savo karmą atsidavimu, rūpesčiu, nepasidavimu, kartais perniek ilgais švelniais pokalbiais, padrąsinimais.. Lyg būčiau savo pačios gyvenimo sprendimų kalinė, bet kantriai susitaikiusi su savo likimu taip kankintis dar gerą ketvirtį metų. Ir štai prireikė tik vieno “išeinu ir negrįšiu”, tik vieno “šis gyvenimas man nebepakeliamas” ir viskas nutrūko kaip pertempta gitaros styga. Mes seniai gyvename savo gyvenimus. Ane? Nu tai ok už informaciją.

Keistas palengvėjimas sunkiam žmogiškam kūne.

Eisiu rašyti laiškų.

Tavo A. Karštai*

Rodyk draugams

Laikas ir vėl

2017-06-21

Tu praeini pro šalį, visas susitaršiusiais plaukais, lyg ką tik pabudęs iš miegų ir užmiegota šypsena ieškai mėgstamiausio puodelio, iš kurio šiandien, jau n-ajį kartą šiam gyvenime, gersi rytą į save. “Graži bus” - sakau, bet netiki manim, o gal tiesiog negirdi, nes paskendęs mintyse jau esi kažkur vidurdieny. “Turi būt graži” - pagalvoju pati sau ir laukiu, kol burbuliuodamas arbatinukas pagaliau pabaigs savo darbą. Šiandien super mažas penktadienis. Bandau “supermažas” dalį išstumti dainom, giesmėm, eilėraščiai ir viskuo kitu, kas galėtų užimti smegenis kuo ilgiau prieš atsitrenkiant į kasdienybę.

“Šiandien atrašysiu”, galvoju, “Na, gal ne šiandien, bet ryt tikrai. Ryt atrašysiu. Parašysiu. Užsirašysiu.” Mano švitrinei apsiverkusiai šiandienos sielai reikia žodžio, lapo, tušinuko ir tik keleto žodžių. Ir jie net ne “myliu”. Kiti.

Rytui ir pakeliui į darbą

Rodyk draugams

2016-11-24

Aš tave myliu.

- Sukurta TEO

Legaliai. I win.

A. Karštai*

Rodyk draugams

su gimtadieniu!

2016-10-29

Su gimtadieniu mane. Su gimtadieniu tuos, kurie šiandien gimė ir tie, kuriem šiandien gimė. Su atgimimu rudenio, nudraskančio paskutinius lapus ir ruošiančio žemę poilsiui. Su paskutiniu gimtadieniu saulės blyksnį, kurio gimtadienis buvo jau seniai, bet tik dabar jis pasiekė mano skruostą, negalėjau pasveikinti jo nė sekunde anksčiau. Su atgimstančiu ir numirštančiu jausmu, kad viskas baigta, kad viskas prasideda, kad nieko nebuvo, nebėra, nebebus.. Su pirmom snaigėm, kurios taip iškilmingai parodo, koks svarbus dalykas būti čia ir dabar, nes tik nusileidusios pavirsta purvinos balos lašeliu.

Su gimtadieniu tulpes, kurios pražys kažkur gegužę savo pilnais raudonais žiedais. Tas tulpes, kurias pasodinau ir tikiuosi, kad niekas savo mažom baltom pukuotom letenėlėm nepersodins..

Atika taip išdavikiškai žvirblio balsu suokia tik liūdnas dainas, o saulė kaip tyčia su visa savo šviesa ir šiluma dingo debesy.. Bet o tačiau, prisimink mane prašau be priežasties, šiaip sau, tik tam kad kartais būtų gera..

Bet neleisk prisiminimuose keroti liūdesiui. Nes mes ne per niek, nepulsim atsiriekt, juk čia ir taip viskas tavo.

Su gimtadieniu tave ir tą, kuriai šiandien gimei.

Ir ypatingai tą, kurios gleby pagaliau užsilenks tavo didinga meilė.

Tavo A*. Karštai.

Rodyk draugams

23:13:03

2016-10-04

***

Nežaisk Žaibais. Prašau tavęs, nereikia
Šią naktį vėl paversti ugnimi
Tu nesuvaldoma ir nenusakoma kaip vaikas,
O tarp žaibų velnioniškai rami.

Bet pajuntu kad nuo manęs ramybė nusisuko.
Meluoju sau, meluoju tau, kad pailsau.
Matau įstringa tavo akyje nulaužto žaibo šukė
Ir pjauna, pjauna ašara pusiau.

Gal viena pusę sau paliksi, kitą atiduosi
Tik man? Ir būsi tu teisi ir neteisi.
Aš su Tavim klumpu ir su tavim keliuosi
ir ačiū Dievui, MEILE, kad esi.

//Nežinoma//

Gyveno Avis, gyveno ant upės kranto. Gyveno ir mylėjo ji gyvenimą kaip kažin ką. Kartais dainuodavo, o pritardama skambindavo viskuo, kas skambėdavo. Gyveno Avis ir tebegyvena, tik jau ant kitos upės kranto. Pamiršo, kaip dainuoti ir skambinti. Viskuo, kas skamba: gitara, telefonu, varpeliais.. Nusprendė Avis, kad jai to nebereikia.

In memoriam Avytės nameliui ant upės kranto.

In memoriam Avytės katinui, kuris visada vaikščiodavo vienas.

A*. Karštai.

Rodyk draugams

Friday night

2016-07-01

Po visų savaitės nervulių ir visokio kito šlamšto.

Pasitūsinam?

[išmwsk iš vidaus visą liūdesį ir skausmą. ir viską, kas tave knisa]

https://youtu.be/nYh-n7EOtMA

Rodyk draugams

Į lentyną nr. 232

2016-06-07

Kad tave kur. Kad ir kokių dainų pradedu klausytis, kokie takeliai bebėgtų beveik visada prieinu iki Razausko. Man atrodo, kai aš mirsiu, irgi skambės Razauskas. Ir visiem bus smagiau, nes žinai, razaukas gi. Turi gerai pagalvot kartais, apie ką jis ten brazgina. Arba tiesiog viską nusineš tos dainos. Mano pasaulis numirs su Razausku, for sure.

Atsimenu, kaip vieną karštą vasaros vakarą klaidžiojau po blogo voratinklybes ir užtikau įrašą, kurio pavadinimas buvo “tai pastatyk mane lentynon numeriu 232″. Ir tai buvo šiek tiek pakeisti Atikos dainos žodžiai, beje, vienas iš pirmųjų prisilietimų prie šito kūrybinio chaoso. Neįtikėtinai didelis atotrūkis nuo dainų, kuriose “dainuojama apie nieką” iki tokių, kurių prasmės reikia gerai pasiknisti.

Bet esmė, sudėjus viską, yra ta, kad klausydamas tą pačią dainą gali išgyventi visiškai skirtingus jausmus. Nuo pasimėgavimo skambesiu, melodija, žodžių darna, kaip jie puikiai liejasi ir dera, skverbiasi į sielą ir, regis, pražysta pačios gražiausios gėlės. Ir die, kaip skauda kartais, kai supranti apie ką tos dainos. Kaip kiekvienas žodis atsimuša į skardinį vidų, susilieja su mėlynais sielos lopinėliais ir sulieja visus atskirus liūdesio gabalėlius į vieną upę..

Ir kiek laiko reikia, kol išlieji tą upę iš savęs.

Žinau, tu niekad nematei manęs ateinant, žinau, aš visada esu tik tavo kambary…Žinau kaip dieviškai man trūksta tavo rankų, aš netikiu jokiais dievais, žinau. Kas rytą sekdamas tave į tavo dangų, kas šviesmetį nubusdamas ne tau..

Ir reikia tik dar trupučio laiko, nurims jūros ir jausmų vandenynai ir ateis šiluma į vidų, iš užlies vasariškas švelnus vėjelis..

Žinau, kai pamatysiu tavo akis, įbestas į mane, apsimesiu, kad nepastebėjau. Nes laikrodis nuspaustas, dabar tavo eilė šuoliuoti žirgu..o gal aukoti karalienę.

Rodyk draugams