BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Show must go on [šou turi tęstis]

Shake it out

Uždanga. Esminis šurmulys, kelios minutės iki spektaklio pradžios. Lyg šmėklės aplinkui plazda beveik perregimos skraistės, oda pašiurpsta vien nuo prisiminimo, koks jausmas jausti šilką slystantį per odą, šiaušiantį plaukelius, šiugždantį savo pamėklišku lengvumu ir šiurkščiu švelnumu. Veidą kutena neklusni plaukų sruoga, išslydusi iš garbanotų ugninių plaukų kuodo. Su kiekvienu įkvėpimu kutenanti lūpų kamputį ir suteikiantį sekundėlę atokvėpio iškvepiant. Viskas taip tylu, bet kartu maišosi aplinkui, kad ranka net nedrįsta nubraukti prakaito lašelio nuo kaktos, nes, rodos, kiekvienas neatsargus judesys gali numesti uždangą, o spektaklis juk negali prasidėti ne laiku…

Rodos viskas nurimsta, jau tuoj, jau tuoj pasigirs pirmieji akordai, pirmas skambus žodis, ir tam, kas prasidės, nebus lemta sustoti, veiksmas vyks iki galo, iki paskutinio atodūsio ir tik visagalis kūrėjas žino kaip jis baigsis. Staiga kūną perbėga šiurpuliukas ir užkloja šilkinė šiluma..kaukė! Taip, juk rankoje turi kaukę. Tą, kurią kruopščiai rinkaisi iš visų kitų, kuri geriausiai prigludo prie veido kontūrų, kurią taisei ir ruošei būtent šiam reikalui. Žinoma, scenarijui pritaikyta išimčių. Gali eiti neprisidengęs, toks koks esi, eiti, ir tikėtis, kad publika pamatys, nuščiūs, palaikys. Gali eiti net gi visiškai nuogas, būna tokių keistuolių, tokių, kurie apnuoginti eina ir rodo pasauliui save visą, utopiškai tikisi, kad ir pasaulis apsinuogins prieš jį ir tada štai gyvens darnoje ir ramybėje, vaidinimas tęsis ir nevalios baigti nei vienos iš pusių pageidavimu.

Bet tu turi galimybę. Turi kaukę. Turi drabužį, dengiantį kūną. Turi dar truputį laiko. Dar šiek tiek iki veiksmo pradžios. Dar šiek tiek, kad išeitum uždangai net neatsiskleidus. Gal spėsi, gal už durų tavęs nelauks pikti šunys ar devinto dešimtmečio berniukai su beisbolo lazdom.

Mintis kaip strėlė šauna į tiesos taikinį, tik gaila, kad jis per toli, kad matytum - pataikei ar ne. Girdi, kaip už uždangos po truputį tyla žiūrovų balsai ir tai reiškia, kad laikas, kai pasirodysi, jau čia pat.

Dar bilsteli mintis - o kad žinotum, kas šį kart už uždangos. Tai tik išrinktųjų privilegija. O tu? Gal uždangai pakilus pamatysi, kad atėjai su baline suknele tiesiai į gladiatorių kovą. Kad vietoj peilio nudobt išdavikams atsinešei dailiai nudrožtą pieštuką, nes manei, kad čia viktorina, kur laimės iš duotojo žodžio sudaręs daugiausiai naujų. Taip taip, ir tą dainą, kurią repetavai geriausio balso konkursui galėsi dabar stačiai dainuot čia,  tiesiai savo laidotuvėms.

Jau viskas. Prasideda. Dabar. Paskutinis mirksnis. Paskutinis gilus atodūsis - paleisk jį. Paleisk ir atsimerk. Ir sakau tau - žmogau - dabar viskas tik tavo rankose. Kad ir kas ten - padaryk viską, kaip gali geriausiai. Atiduok visą save, atiduok visą didį džiaugsmą, visą saulės šilumą, kuri kaupiasi tavy, nes tai viskas, dabar ir čia. Ir net jei žengus į sceną suprasi, kad tai visai ne tai, ką repetavai tiek laiko, ne tai, ką savo mintyse nugludinai iki smulkiausių detalių, reveransą, tonaciją, gestikuliaciją, visas pauzes, pakilimus ir nuolydžius. Pasisveikink, nusišypsok ir pradėk pjesę.

Show must go on. [šou turi tęstis]

Ir dar šis tas..

Išmok pralaimėti. Susitaikyti, kad klydai. Kad iššvaistei begalę laiko veltui. Kad pametei kažką per daug brangaus, pasiklydai, paleidai ar buvai išmestas. Padarei visai ne tai, ko reikėjo. Nepadarei to, ko reikėjo. 4 metus. Tamsa aplink, tamsa galvoj ir sieloj, šaltis ir žiemą, kai pavasaris turėjo būti atgimimu.

It’s  always darkest before the dawn.

Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyk komentarą