BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

2015 lapų kritimo 26-oji

Viena įdomiausių frazių, pastaruoju metu išgirstų autobuse: “Skausmas yra kūrybingas džiaugsmas”. Galima kraipyti galvą ir teigti, kad laimingi žmonės irgi kuria, kuria daug gražių dalykų.. Bet skausmas pagimdo labai tikrus dalykus. Gniaužiančius kvapą, beveik dusinančius, gniaužiančius iki pat sielos, kaip popierėlio nuo saldainio, tokio net sučežančio nuo spaudimo.

O kambarys prisipildo Atikos

Tebūnie kas buvo, tebūnie, mieloji, nesvarbu

Iš degančio lėktuvo mes nukritom ar debesųų

Vyko, neįvyko, atsitiko, buvo, tiek jau to

Kam gi neįtikom ar eilinį kartą ruduo..

Nesvarbu, o tikrai, nėra taip svarbu. Ar liksim tiktai dviese, ar neliksim.. Ar dėsim lankstytą gervę prie eifelio bokšto.. Ramybė mano vilkėj ir jos džiaugsmas lauke skuodžiant per snieguotą pievą. Tas begalinis visko jausmas einant bet kur ir prisimenant - čia letenėlę dėjau ir rašiau, kad myliu, čia verkiau, kad paliko ir tikėjau, kad numirsiu iš skausmo, čia gulėjau ir žiūrėdama į žvaigždes vėl svajojau apie šiltus vakarus, čia į tas pačias žvaigždes bežiūrėdama peršalau ir po to karščiavau taip, kad nebesinorėjo nieko..

Pusė keturių aš be tavęs nesugebu užmigt.. Su kvaila šypsena, su tobulai tuščia siela, su tobulai pilna visko: džiaugsmo, skausmo, ašarų, juoko, šilumos.. Ir tiek daug naujo, tiek daug visko.. Lapė ant sienos, šypsosi.. Gal ji žino kokią paslaptį, tikriausiai, kad žino, gal ne tokią jau ir paslaptį, viskas iš akių matosi.. Mediatorių piešinys - palikimas, prakeikimas ir palaima vienu metu.

Aš laiminga - aš turiu rankas, galiu apkabinti, turiu akis - galiu matyti, turiu dantis ir galiu įkąst. Ogi taip, galiu.

aš turiu vilties
aš galiu gyvent
aš galiu kliedėt
juoktis arba verkt
aš turiu ugnies
aš galiu mylėt
aš turiu plaučius
aš galiu įkvėpt
aš galiu kalbėt
aš žinau žodžius
aš skiriu spalvas
aš skiriu garsus
aš galiu mąstyt
kai galva šviesi
aš tikiu visais
tais kurie šventi

Iš koks nuostabus jausmas atsibusti nuo saulės spindulių, kai žinai, kad atėjo diena, kad ta diena saulėta ir kad ta diena tavęs laukia. Išgerti puodelį latte su šyypsena, o kartais susimąstymu, kartai susikaupus prieš kokį naują dalyką, patirtį, įvykį. Prieš tai, kai 7 kartus reiks pakartoti “suprantu”, prieš dūžtant puodeliui, prieš tai, kai po įtempto laukimo ištari “pagaliau tu čia”, prieš naują dienos, savaitės ar gyvenimo tragediją. Ir jų bus. Bus tragedijų, dramų ir skausmo. Bet latte puodeliu prasideda ir nuostabiausios dienos. Kaip Kalėdų laukimo jausmas rudeniop, kaip išvyka į gamtą, kaip tavo gimtadienis, kada galėsi būt ramus ir valgyt sausainius. Kaip kelionė autobusu pažiūrėti žieminio Vilniaus, aplankyti eglę, sulaukti sniego, pakuoti dovanas.

Tu.

Ateini.

Debesų kilimais..

O mano saule, tu mano šviesa, tu žemę sušildai ir sklaidos tamsa..

Laukiu tos akimirkos, nemeluosiu. Kada viskas bus taip, kaip turi būti, kada stebuklinga pilkuma atsidurs jau pamirštuose delnuose. Laikas ateis. Laikas ateina gyvenantiems, mirus jis mums nereikalingas.

O dabar gal..

Užteks liūdėt aš taip seniai jau noriu skrist. So long suckers. Ypač tu, vienas. So long, įmantrių daiktų medžiotojau. Tik nepamiršk pašerti savo šuns, nes be jo, tu tik aklas kurmis be dokumentų.

Amžinai A*. Karštai.

Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyk komentarą