BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

2014.*

“Mes visi kažkada mirsim” hm.. “O žinai, turiu tau kai ką pasakyti..” hm..
*
(K)
-Aha, keistas tas gyvenimas. Pamenu, kaip ėjau į žygį su žygeiviais
(K)
- O.. pirmas kursas, taip?
- Aham..kaip sėdėjom prie laužo ir priėjo prie manęs toks bachūriėlis, ilgais plaukais..šnekėjom.. ir klausia jis manęs “kelintam tu kurse?” “Pirmam” - sakau “Aš irgi pirmam..magistro”. Taip seniai, o atrodo va pernai..
(K, tikrai)
- Čia tas, kur ant bokšto lipot?
- Aha..ej, klausyk, o tu su juo dar pašneki?
(K, aš gi žinau, kad čia dėl jo)
- Ne, bet viskas gerai. Taip ir turi būti. Viskas ir turi taip būti.
- Mhm.. Aš tai su K buvau susitikti.. (Na tai štai..)
- Jūs dar bendraujat?
- Tada susirašėm. Bet jis toks šaltas, visiškai pasikeitęs. Nesuprantu, bet atrodė, kad nenori su manim šnekėti, iš vis. Paną susirado matyt.
- Jei paną susirastų, tai neitų susitikti. (O gal? Eina susitikti ir kai paną turi, su buvusiom, su būsimom netgi kartais..bet šitą verta nutylėti.)
- Gal ir taip. Bet mano melancholija apėmė, pamenu, kaip..
- Aš tau pasakysiu, įskaudinti žmonės užsideda kaukes, čia gynyba.
- Matyt, kad sakai tiesą. Kai dabar galvoju, tikrai. Jis man sakė, kad nepažįstu jo, kad jis visai kitoks, nei įsivaizduoju, bet tikriausiai tai tik gynyba. Žinai..būna taip, kad nebendrauji su kažkuo, išsiskiri, bet po kurio laiko vėl susieini, gali ir metai ir du praeiti..gal dar susitaikysit? (O gal vis tik ne tik dėl K..)

{Dūmų debesėlis ir dangus, nieko daugiau.}

**
O švelniausiasis, Angele mano, gyvenime mano..ir kaip gi aš tavęs nematau.. ir kaip gi aš galiu iškęsti dieną be tavo švelnaus apkabinimo, tokio lengvo, tokio angeliško, tik plunksnų galiukais.. Angele mano, angelo plunksna, nukritęs man iš dangaus, į 23 gyvenimą, meile mano..žvaigždės tavo akyse, vėsūs tavo žodžiai, visi tie saulėlydžiai, saulėtekiai, jūra, kopos, miškas, pušynas, mylimasis mano, švelnus bučinys..angelo plunksna..mano žalia laime, eikš, niekas nesvarbu..
{Pabudau. Tai ar tikrai?}

***
Po tekstu. Per tris dienas sugebėjau prarasti dalį savęs labai skaudžiai, atrasti tikrąjį prisirišimą dūmų debesėly, patikrinti savo sąžiningumą, gauti skaudžią tiesą, nutylėti dar skaudesnę, patekti į antrą vietą ties gėrio ir brangenybių sąrašu (3, jei praktiškai), gelbėti mažą pasaulį nuo didelio griuvimo, persvarstyti vertybes ir įsimylėti pomidorų daigelius.

****

O lauke be proto kvepia žydinčiais medžiais.. Ir tokiu vien akimirkų laiku  negali negalvoti apie grožį. Tą baisią savoką, su savo kaprizais, su švelnumu, su spindinčiom akim ir su ašarom, kurios baigiasi tada kai baigiasi..vėl pavasaris. Tas velniškai keistas metų laikas, kai ateina laikas susumuoti žiemos beprotybes ir pagalvoti, o kas toliau?

-Paliktum jį? Juk turi vaiką, šeimą..

-Palikčiau. Jei jis pasidarytų man negeras, susirinkčiau viską ir išeičiau. Gyvenimas per trumpas, kad būtum su netinkamais žmonėm.

Amžių amžiais, o visi mes į pabaigą.. Kankinamės, kaip nežinom, kur einam, kokia prasmė.. Tereikia tik vieną sykį pakilti virš visko, pamatyti viską plačiau, kaip žemėlapį. Pamatyti, kad vaikščiojai aplink 3 pušis, o takelis, kuris veda į tą keistą nenusakytąjį tikslą yra keletą žingsnių į šoną. Bet juk taip baisu yra išklysti iš savo gyvenimo tako (3 pušys), nes atrodo, kad viskas taip be proto teisinga, taip aišku, taip rimta. Kad viskas ir turi būti sunku ir per skausmą. O ne. Tiesiog reikia pakilti, tik vieną kartą, ir išdrįsti pabandyti kitaip. Nebūtinai turi skaudėti. Nebūtinai turi skaudėti nuolatos, nepertraukiamai, iki pergalingos pabaigos..

ir kuris
iš mudviejų
didesnis beprotis:
aš - 
paleisdamas
vėjais
gautas progas
ar gyvenimas - 
vis
nesiliaudamas
jas 
siuntęs?
m.leknickas

A. Karštai*

Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyk komentarą