BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Kodėl aš netikiu niekuo.

Nes tikėti kuo nors reiškia turėti viltį. O net gi ją kartais reikia po truputį numarinti. Numarinti - nuraminti. Sielą, kūną, jausmą, tokį įsiaudrinusį, ne skaudantį, o tiesiog draskantį į tokius mažus lopinėlius kiekvieną kartą prisilietus. Spindi žiedas galvoje. Akyse. Širdyje. Net nebežinau, kur jis yra. Kur žiedas, apyrankė, laiškas, jausmas netgi gal būt (?) Mintinai atsikėlus, kartais kvailai net nesureaguodama užduodu sau tą patį vienintelį klausimą: Myli? Myliu. Žinoma, kad myliu. Visai netikėtai pačiai sau gavau klausimą/situaciją. Yra dvi valtys. Vienoje žmogus, kurį tu myli, bet jis nemyli tavęs. Kitoje atvirkščiai - jis tave myli, o tu jo ne. Valtys pradeda skęsti, kurį gelbėtum? Kvaila naivu netikėta? Ne. Gelbėčiau tą, kurį myliu. Sveikas protas sako, o daug kartų ir maldavo to kažko nematomo atsiųsti tą, kuris mylėtų, kuris norėtų, būtų, rūpintųsi. To, kuris MYLĖTŲ MANE. Vertinčiau, ant rankų nešiočiau, nepaleisčiau. O automatiškai vis tiek - gelbėčiau tą, kurį myliu, nors jis manęs ir ne. Juk jei atsiranda kokie nors “Ahą, tu manęs nemyyli, aš tavęs vien dėl to negelbėsiu”, tai čia iš vis meilė? ne. Jei myli, dievas ar dar kokia sebuklinga esybė mato, darai aklai viską dėl to padaro. Kvaila. That’s the way I am.

Tikėti, laukti, maldauti, būti, skaudėti, iškęsti. Paleisti. Kalėdos. Bijau ir nelaukiu ir purtausi vien pagalvojus ir nežinau kodėl. O gal žinau. Ir one more time. Stebuklo. Mažo. Keisto. Šilto. Tik trupinėliui vilties. Užsiauginsiu pati.

Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyk komentarą