BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

[ne]/[nesikeiku]

Kažkada klausytos dainos… O už lango jaučiasi kaip rudenėja.. Paskutiniai saulės spinduliai švelniai glosto snukutį.. Norisi kažką parašyti, kažką sukurti.. O pagauti kūrybos gyslutę čia.. Ir tik kartais sėdint ant palangės ir žiūrint į miesto švieseles suprantu, kad gi man patinka Kaunas, norėjau čia kažkada būti.. Ir tie magiški užburiantys miesto žiburėliai.. Tik prasidėjo viskas ne kaip įsivaizdavau ir norėjau.. Su daug nervų, daug ašarų ir skausmo.. Ne švelniai prisiliesti prie miesto, o įgrūti į purvo balą.. Su daug daug visokiausių sunkumų.. Bet po truputį pratinuosi ne namus vadinti namais, taikau save su mintim, kad negalėsiu matyti brangaus žmogaus kiekvieną dieną.. Tai taip keista, kai atrodo yra, iš viso netoli, bet kartu ir negali, ir sunku..bet nematai… . . .

Ir štai.. klausau kažkokių keistų dainų.. melancholiškų truputį, galvoju apie rudenį ir lapus ir lietų.. ir kaip saulė dingsta.. ir kaip dingsta grožis, ir atsiranda kitas, savaip gražus.. ir kaip išklausius kasdienių priekaištų apie ale beleką…įkvepiu ir bandau kvėpuoti.. verdu dribsnių košę iš ryto ir tylumoj ar su trupučiu balsų žiūriu į miestą..pastatus..štai kokie tie pusryčiai.. nebevaidinu, kad esu kažkas, nes nesu. nesu nei puiki nei gera nei įdomi taip kaip kažkas nori.. esu tas žmogus, kuris esu.. Kuris neklauso popso (nebent smarkiai persikrovinėja smegenys), kuris klauso Atikos ir Liūdnų slibinų, ir Jurgos, ir kuris mėgsta..ramybę..kartais..kartais pasibastyt naktim kur, kuris myli meilę, myli noširdžiai ir po velnių IŠ TIKRO.. Kuriam patinka pasakos ir švelnūs apkabinimai, kuris mėgsta rūpintis ir kažkam rūpėti.. kuris laukia..rudens..žiemos..pavasario..vasaros..kai nėra saulės šildosi kaitrinės lemputės šviesoj..kurios pasirodo jau istorija.. Ir po velnių, aš tokia..kvaila, užuomarša ir susimovinėtoja dar reiktų pridurti kad beviltiška romantikė ir šiaip beviltiška.. ir ne, aš negeriu sidro be progos..su proga irgi… ir ne, nenaudoju balkono kaip rūkyklos.. ir ne, nesusikroviau visų savo turimų (neturimų) odos, plaukų, nagų, ragų priežiūros buteliukų ant lentynėlės..ir ne..aš nesu tobulai tvarkinga..ir ne, man nereikia dar belekiek slaptų draugų, kad jausčiausi laiminga..aš turiu..vieną..vienintelį..turiu.. ir nesipuošiu kai į aukštą ateina kažkas.. nes man nerūpi.. Nes aš negaliu ir nenoriu būti kažkuo kitu.. ir ne, aš nesikeisiu, kad kažkas mane suėstų..

ir noriu kavos. mokos. Po velnių, pasiilgau laukų. žvaigždžių. Rankos. Tavo. Šiltos. Palaikančios.

Pasiilgau Tavęs, gal nusišypsokim ir bukim…laimingi? { :

Pririšk virvės galą prie to pasakų pasaulio ir niekada, girdi mane, niekada nenuskęskim šitam..

{Ryt, ty šiandien gersiu kavą. prisiekiu.}

A*

Patiko (0)

Rodyk draugams

komentarai (3) | “[ne]/[nesikeiku]”

  1.   blueskyondune rašo:

    Taip tikra ir nuoširdu, kad skaitant susidaro jausmas, lyg turėtum miela ir nuoširdu pokalbį, kur išlieji visą širdį.. Būt laimingu reikia būti visada :} Apsimetinėt reikia niekada, o kavos, jei skani, galima kartais.. Gera ir tikra ant širdies palieka perskaičius..

  2.   darkangel098 rašo:

    {: Ačiū..

  3.   SiGiSII rašo:

    Retas nuoširdus įrašas tarp krūvos išgalvotų banalių istorijų, vis labiau okupuojančių blogą. Sveikinu. Ir dėkoju.

Rašyk komentarą